Įvyko štai toks padūmojimas Debesnų pelkėje esančiame take:
Kiek mes žinome apie gamtą, apie mišką, apie laukinius žvėris, paukščius, žuvis, vabalus, vabaliukus?.. Didžiausias žinojimas atėjęs iš paveiksliukų knygose, gal kartas nuo karto važiuojant pamatytas zuikis, stirna ar laputė pamiškėje. Filmai irgi nesudaro aiškesnio vaizdo apie tą pasaulį, kur viskas vyksta kiek kitaip. Juos žiūrint neapleidžia nuojauta, jog viskas subjektyviai surežisuota.
Jau vakaras, susitikome du draugai. Vakaras šiltas, kviečiantis pasivaikščioti, į striukes įsisiausti. Lyg kažkas trauktų – tempas nepanašėjo į pasivaikščiojimo. Judėjome link take esančio tilto per Varnelės upę. Nežinodami kas mūsų laukia suklusome į bekurkiančias varles ir nusistebėjome: na ir koncertas. Pamažu muzika iš tūkstančio klapanelių instrumento pasidarė kur kas įdomesnė nei bet koks pokalbis. Muzikantai įsitaisę netikėčiausiose vietose įtempė mūsų klausą… Priekyje girdisi kaip kas buteliu pūstų. Kažkur neaiškiai kaukia nei šuo, nei vilkas. Tarp berželių keružių mekena lyg ožka, bet balsas daug plonesnis. Kaip viksvos lapeliai judinami nenumaldomų žiogo kojų. Tolumoje, kur langų šviesa panaši į žibančias žvaigždes loja šunys. Šiaip sau. Kartas nuo karto suloja tai vienas šuo, tai kitas. Ne skalijant ant ko. Ramiai. Įdomiausia, jog tas lojimas yra nenutrūkstamas, jis tęsiasi ir tęsiasi, nėra laisvų nei 10 sekundžių nuo šio lojimo. Taip pat ir su kitų muzikantų atliekamais garsais – jie sklinda ištisai per visą vakaro ilgumą. O sklisdami užkloja jį daugiasluoksniu apklotu, gal todėl šis vakaras toks šiltas? Apklotas išaustas įvairiausiais raštais, sodriom pelkės spalvom. Vienu metu tai sąmanų žaluma, kitu tai vandens skaidruma garsiau skamba.
Kodėl? Kodėl jie pastoviai skleidžia garsus? Pasirodė, kad miške yra visas miestas. Be mašinų ir šviesoforų, o su visokiausiais gyvūnais jų garsais ir veiksmais. Visi bendrauja, visi susieti to pat reikalo- išvien veikti su Motina Gamta. Būti jos letenėlėm uodegėlėm, snapais ir sparnais, ūseliais ar kojelėm. Nei vienas nevėluoja, bet nėktras ir neskuba. Visi žino kada ir kaip reikia atlikti savo partiją. Ši partija tai ne vien muzikavimas garsu, tai ir šokis: zuikio budrumas ir lapės kantrumas lekia dusios skrydžio pavymui.
Kartas nuo karto tekančio vandens gyvastis supliauškia. Tokiu garsu, kurs nuo proto lyg purvą nušlaksto. Tyru vandeniu upės, kur nieks nepasakys nei galo jos anei pradžios.
Šunys lyg atsako į tą šauksmą giluminį. Lyg nei patys neprisimindami kodėl…
Žmogau, o kur tavoji partija? Būnant su Ja Joje ir Jai? Žemei – mūsų Motinai didžiūjų Visatos vandenų? Kas pasakys kaip stipriai ir kiek toli mes esame nuėję? Kas pasakys, kad būk mielasis nors minutei čia? Argi ne Saulė mums sugrįžti jon padėtų, jei adarom langinėmis dabintūsi pirkia?
O kaip dažnai nei klausom nei jaučiam nei matom… Jei taip dėžutė pavadinimu „Pasaulėžiūra“ apsiverčia ir visi joje buvę dalykai nukrinta aukštielninki valandėlę pasiklausius pelkės muzikos…
Juk Saulė su visa Visata(Visetu) tai Tėvas, o Žemė tai Motina. Juk Tėvas daro taip, kad pas Motiną gyvybė būtų. Juk Motina suteikia tai, kas gali būti Tėvo energijos pajudinama, užauginama, o vėliau ir suardoma. Nėra jokio nesuprantamo stabo, kurį reikėtų garbinti. Bet Dievas vienas – tai Sąmonė, iš kurios visa kas ir kilę. Dvilypė Sąmonė, kurios dvilypumas yra priešybė ir vienis tuo pačių. Argi ne tai ir matė mūs protėviai seniausi Pagoniais tariami?
Rekomenduoju http://alkas.lt/2012/03/23/vydunas-aisciu-baltu-religija/
amigo